Para mi sodo recorrer los caminos que tiene corazon, cualquier camino que tenga corazon. Por ahi yo recorro, y la unica prueba que vale es atravesar todo su largo. Y por ahi yo recorro mirando, mirando, sin aliento.
Jei svajojate apie geležinę valią, ugdykitės ją kiekvienu veiksmu. Taip po truputį įgysite vidinę stiprybę. Afrikiečių patarlė sako : "Išvien veikdami vorai savo tinklais gali pagauti ir liūtą".
Durys visada man būdavo uždarytos todėl, kad aš negalėjau suvokti, jog šioje žemėje esu vienintelė, kuriai leista jas atidaryti... P.Coelho "Portobelo ragana"
Patekus į audringą liūtį, taip pat galima šio to išmokti. Jeigu lietus prasideda netikėtai, tu stengiesi nesušlapti ir todėl pasileidi bėgti keliu namų link. Tačiau, kad ir kiek saugotumeisi, atbėgęs prie namų pamatai, kad vistiek sušlapai. Jeigu iš pat pradžių nuspręsi negreitinti žingsnio, tai vis vien permirksi, tačiau nesuglumsi. Šis suvokimas pritaikytinas visur.
"Mudu plepėjome, lyg nieko nebūtų buvę - nei universiteto, nei ginčo kavinėje, nei vėjo, nei vėsos, nei saulės, išskyrus tą merginą pilkomis akimis, tauškiančią apie tuščius, visiškai neįdomius dalykus, kurių vis dėlto galėjau klausytis iki gyvenimo pabaigos".
"O aš, sodininkas, kapliuoju žemę nesirūpindamas žiedais nei laime, nes tam, kad atsirastų žiedais apsiklėtęs medis, iš pradžių reikia medžio, o kad žmogus būtų laimingas, iš pradžių reikia žmogaus".
"Jei tikrai nori pašalinti debesį iš savo gyvenimo, tau visai nereikia stoti į žūtbūtinį mūšį. Tiesiog atsipalaiduok, išmesk jį iš savo mąstymo, ir darbas baigtas" (R.Bachas)
Švelnią Nemigo naktį Svajoju Apie Jūrą Smėlį Byrantį tarp pirštų Ir akimirkas, kai sustoja LAIKAS.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Mintys plaukia tartum kamuoliniai debesys Neriu į vandenis nakties Išnyru Kitame laike {kur tu man glostai plaukus} Ir pasilieku ten lig ryto.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Pamenu Hiacintų kvapą Tavo veidą kuriame matyti TIK stiprybė Ir paskutinius žodžius: - Angelėli. Verkiu. Ir jaučiu, kaip Tavo mirusios rankos, šluosto man ašaras.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Vėjas tyliai beldžia į mano sielą Nemato, kvailelis, kad ten visos durys atvertos Bitutėms, renkančioms medų, kurį kada nors kopinėsim. Labanakt.
Nesu egiptietė, tačiau meldžiuosi saulei. Aš esu tiktai paprasta ir laukinė žolė. Vakare aš ilgai svajoju, pakol užmiegu, ir užmigusi aš sapnuoju auksinę saulę.