The real voyage

"The real voyage of discovery consist not in seeking new lands but seeing with new eyes"

Marcel Proust

Dvi pusės

"Kad ir kaip plonai pjautum, riekė visados turės dvi puses".

Baruch Spinoza

Pakarti negalima pasigailėti

       Nuo seno visiems žinoma, kad būtiniausi poetinio darbo atributai yra kaukolė, žvakė ir taurė. Tačiau pats kūrybinis procesas gal dar ne kiekvienam suprantamas. Pasistengsiu jus supažindinti su savo virtuve (aišku, poetine).
       Taigi vakare uždegu žvakę, nušluostau nuo kaukolės dulkes ir sėdu už stalo. Įkvėpimo ilgai laukti nereikia. Jau po kelių taurių gyslomis nuzvimbia šviesus, kiek nerūpestingas motyvas, kuris be didelių pastangų išsilieja popieriuje:

Aš, vienišas žmogau, laimingas. Didingas tas, kas neigia mirtį. Šaukiu: lai amžinai užminga visi skausmai, sukaustę širdį! Stiprės brolybė. Negi verta mąstyti? Artimą mylėti! Tačiau nesąmonė – pakarti. Negalima! Pasigailėti.

       Užrakinu eilėraštį į seifą (kad kas neišvogtų mano įvaizdžių) ir išgeriu dar keletą taurelių. Keista, bet ankstesnio džiugesio nebejaučiu. Priešingai – mano kakta ima niauktis, širdį vis įkyriau graužia abejonių kirvarpos. Žvilgsnis darosi mąslus, analitiškas, ir netikėtai gimsta antras aštuoneilis:

Aš vienišas, žmogau? Laimingas? Didingas? Tas, kas neigia mirtį? Šaukiu: lai amžinai užminga visi skausmai, sukaustę širdį, stiprės brolybė... Negi? Verta mąstyti. Artimą mylėti? Tačiau... Nesąmonė pakarti. Negalima pasigailėti.

       Metu eilėraštį į kampą ir, norėdamas užlieti prieštaravimų gaisrą, dar išgeriu. Deja, pageidaujama būsena nebegrįžta. Kuo toliau, tuo labiau griežiu dantim, susidraskau naujus marškinius, o gūdūs lyg vidunaktis žodžiai persmelkia mane visą:

Aš vienišas, žmogau laimingas. Didingas tas, kas neigia. Mirtį šaukiu! Lai amžinai užminga visi. Skausmai, sukaustę širdį, stiprės. Brolybė? Negi verta!.. Mąstyti, artimą mylėti... Tačiau nesąmonė! Pakarti! Negalima pasigailėti.

       Atrodo, po to dar gėriau. Iš nevilties. Man pačiam ne visai aišku, kaip sukūriau ketvirtąjį eilėraštį, kurį bene teks nurašyti į kūrybinius nuostolius. Prasmė jo gana lėkštoka, nebent kam pasirodys įdomus kaip eksperimentas:

Ašvieni, ša. Sžmo gaulai minga, s! Didinga Staska, s! Neigiami. RTĮ. Šauk, Iulai, am! Žinai, užm. Inga. VISI. Sk. Ausmai suka ustę Š. ir Dį. St. Iprės; brolybėn, Egi!.. V. Erta „Mąsty“. Ti ar ti? Mąmylė ti. Tači, au! Nesą mon epak arti! Ne! Gali mapa Sigai lėti!

       O rytą beliko apsirišti galvą rankšluosčiu, iššluoti sudaužytos kaukolės šukes ir, viską susintetinus, šitaip išreikšti prieštaringą XX amžiaus žmogaus būtį:
       aš vienišas žmogau laimingas
       didingas tas kas
       neigia mirtį šaukiu
       lai amžinai užminga visi
                   skausmai sukaustę širdį
                   stiprės
                   brolybė
                   negi verta
       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
       mąstyti artimą
       mylėti tačiau nesąmonė
       pakarti negalima pasigailėti

Vladas Šimkus

Gera yra gyventi...

"Stovėjau jo lovutės kojūgaly, viena ranka įsikibęs į vėsų medinį kraštą, antroje glemžiau kepurę, kurią buvau nusiėmęs prieš verkiančios žmonos veidą, kol staiga krūptelėjau nuo minties, kad netruks ateiti toks metas, kai mudu su juo apsikeisime vietomis, bet iki tol gal suspėsiu jam pasakyti, koks didelis ir gražus yra mūsų pasaulis, ir mūsų gyvenimas, ir mūsų laikas, ir kaip gera klaidžioti visą naktį šiltais laukų keliukais, ir eiti iš ryto į darbą, o vakare kristi kaip užmuštam ir sapnuoti visokius sapnus, o paskui užmiršti, kaip gražiai sapnavai, ir sapnuoti iš naujo, ir kasti žemę, nešti per kiemą išdžiūvusius vaiko vystyklus, valgyti, plaukioti valtimi, sėdėti ant savo namų slenksčio, mylėti moterį, gerti šaltą vandenį, raškyti obuolius,- kaip iš tikrųjų gražu ir gera yra gyventi pasaulyje kiekvieną sekundę, ištisus dešimtmečius, šimtą, dešimtį tūkstančių metų: iki pat to paskutinio mirksnio, kol tavo galvūgaly užsidegs geltona žvakės liepsna ir virpėdama apšvies veidą tavo vaiko, liekančio čia už tave gyventi".

R.G.

Naktiniai žaibai

"Naktiniai žaibai.
Ir kaip negalvosi,
Koksai trumpas gyvenimas".

S.G.

Keleivis

"Metai praėjo,
O aš tebestoviu
Su keleivio drabužiais"

S.G.

Mūsų laikas

"Tada bėgo kitoks laikas, jis nebuvo toks įsakmus, jis taip sau bėgo, kaip upelis pro medį pakrantėje, ir jeigu medžio ten nebūtų, jeigu vandeny nespindėtų žalia viršūnė, o rudenį į srovę nebyrėtų liūdni, susimąstę lapai,-jeigu to medžio ten nebūtų, ir jo atspindžio, ir viso kito,- kam gi vanduo tekėtų? Galbūt jis tiktai tam ir teka, kad visi per vėlai suprastume, koks gražus, koks spindintis yra tas mūsų laikas."

Akmuo

"Vieną dieną mes pradedame suprasti, kad ritiname akmenį į kalną ir kad niekada jo neužritinsime. Bet mes nenorime, nenorime jo paleisti..."

Vienas

"Gera vienam, kai iš tikrųjų esi ne vienas".
J.Aputis