"Stovėjau jo lovutės kojūgaly, viena ranka įsikibęs į vėsų medinį kraštą, antroje glemžiau kepurę, kurią buvau nusiėmęs prieš verkiančios žmonos veidą, kol staiga krūptelėjau nuo minties, kad netruks ateiti toks metas, kai mudu su juo apsikeisime vietomis, bet iki tol gal suspėsiu jam pasakyti, koks didelis ir gražus yra mūsų pasaulis, ir mūsų gyvenimas, ir mūsų laikas, ir kaip gera klaidžioti visą naktį šiltais laukų keliukais, ir eiti iš ryto į darbą, o vakare kristi kaip užmuštam ir sapnuoti visokius sapnus, o paskui užmiršti, kaip gražiai sapnavai, ir sapnuoti iš naujo, ir kasti žemę, nešti per kiemą išdžiūvusius vaiko vystyklus, valgyti, plaukioti valtimi, sėdėti ant savo namų slenksčio, mylėti moterį, gerti šaltą vandenį, raškyti obuolius,- kaip iš tikrųjų gražu ir gera yra gyventi pasaulyje kiekvieną sekundę, ištisus dešimtmečius, šimtą, dešimtį tūkstančių metų: iki pat to paskutinio mirksnio, kol tavo galvūgaly užsidegs geltona žvakės liepsna ir virpėdama apšvies veidą tavo vaiko, liekančio čia už tave gyventi".
R.G.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą