Pakarti negalima pasigailėti

       Nuo seno visiems žinoma, kad būtiniausi poetinio darbo atributai yra kaukolė, žvakė ir taurė. Tačiau pats kūrybinis procesas gal dar ne kiekvienam suprantamas. Pasistengsiu jus supažindinti su savo virtuve (aišku, poetine).
       Taigi vakare uždegu žvakę, nušluostau nuo kaukolės dulkes ir sėdu už stalo. Įkvėpimo ilgai laukti nereikia. Jau po kelių taurių gyslomis nuzvimbia šviesus, kiek nerūpestingas motyvas, kuris be didelių pastangų išsilieja popieriuje:

Aš, vienišas žmogau, laimingas. Didingas tas, kas neigia mirtį. Šaukiu: lai amžinai užminga visi skausmai, sukaustę širdį! Stiprės brolybė. Negi verta mąstyti? Artimą mylėti! Tačiau nesąmonė – pakarti. Negalima! Pasigailėti.

       Užrakinu eilėraštį į seifą (kad kas neišvogtų mano įvaizdžių) ir išgeriu dar keletą taurelių. Keista, bet ankstesnio džiugesio nebejaučiu. Priešingai – mano kakta ima niauktis, širdį vis įkyriau graužia abejonių kirvarpos. Žvilgsnis darosi mąslus, analitiškas, ir netikėtai gimsta antras aštuoneilis:

Aš vienišas, žmogau? Laimingas? Didingas? Tas, kas neigia mirtį? Šaukiu: lai amžinai užminga visi skausmai, sukaustę širdį, stiprės brolybė... Negi? Verta mąstyti. Artimą mylėti? Tačiau... Nesąmonė pakarti. Negalima pasigailėti.

       Metu eilėraštį į kampą ir, norėdamas užlieti prieštaravimų gaisrą, dar išgeriu. Deja, pageidaujama būsena nebegrįžta. Kuo toliau, tuo labiau griežiu dantim, susidraskau naujus marškinius, o gūdūs lyg vidunaktis žodžiai persmelkia mane visą:

Aš vienišas, žmogau laimingas. Didingas tas, kas neigia. Mirtį šaukiu! Lai amžinai užminga visi. Skausmai, sukaustę širdį, stiprės. Brolybė? Negi verta!.. Mąstyti, artimą mylėti... Tačiau nesąmonė! Pakarti! Negalima pasigailėti.

       Atrodo, po to dar gėriau. Iš nevilties. Man pačiam ne visai aišku, kaip sukūriau ketvirtąjį eilėraštį, kurį bene teks nurašyti į kūrybinius nuostolius. Prasmė jo gana lėkštoka, nebent kam pasirodys įdomus kaip eksperimentas:

Ašvieni, ša. Sžmo gaulai minga, s! Didinga Staska, s! Neigiami. RTĮ. Šauk, Iulai, am! Žinai, užm. Inga. VISI. Sk. Ausmai suka ustę Š. ir Dį. St. Iprės; brolybėn, Egi!.. V. Erta „Mąsty“. Ti ar ti? Mąmylė ti. Tači, au! Nesą mon epak arti! Ne! Gali mapa Sigai lėti!

       O rytą beliko apsirišti galvą rankšluosčiu, iššluoti sudaužytos kaukolės šukes ir, viską susintetinus, šitaip išreikšti prieštaringą XX amžiaus žmogaus būtį:
       aš vienišas žmogau laimingas
       didingas tas kas
       neigia mirtį šaukiu
       lai amžinai užminga visi
                   skausmai sukaustę širdį
                   stiprės
                   brolybė
                   negi verta
       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
       mąstyti artimą
       mylėti tačiau nesąmonė
       pakarti negalima pasigailėti

Vladas Šimkus