Ligitai

Net jei viduržemio naktį

suledės ir lūpos, ir šauksmas,

Jei kruvinai nudaužyti pirštai

virpės prie durų...

Vis tiek

Tenai - toj tamsoj nepraplėšiamoj -

saulė!

Tenai - toj pusny neišbrendamoj -

plaka žolės širdis.

Ir aukštų namų

su auksinėm langų akim

begalinėj eisenoj

Tiek šilumos ir vaikų čiulbėjimo...

Tiek šilumos...

...Net jei keturios sienos

užslėgs pečius

ir parklupdys...

Žemė tokia...be krašto!

Jūra tokia - sava!

...Net jei oro lūpomis nebepagausi.

Jis - aplink,

jis visur;

Tu kaip lapas leki ir krenti;

Jis - aplink

pilnas miško ošimo,

pilnas žibuoklių kvapo...

Net jei lūpomis nebepagausi...